Vilniaus krašte ūkininkaujančio Jano Komaro (Jan Komar) žmona Jurgita šypsosi, kad vyrui du kartus teko baigti mokyklą, kol suprato, ką nori veikti gyvenime. Dvylika metų istorijos Buivydžių ir Bezdonių mokyklose vaikus mokęs Janas 2009 metais perėmė tėvuko ūkį ir nuo pat pradžių jį itin aktyviai plėtė. Šiemet vyras deklaravo daugiau kaip 500 ha, iš kurių apie 100 ha nuosavos žemės.

„Pradėjau ūkininkauti 2009 metais, o 2012-aisiais buvo paskutinis mano sezonas mokykloje. Sėdžiu, būdavo, ir galvoju apie ūkį: kaip čia ką sukonstruoti, ką padaryti, kokį lauką naują išdirbti, ką pasėti - mintys visai kitur krypo. Supratau - reikia pasirinkti... " - atsisveikinimą su mokytojo darbu prisimena Janas.

Vyras buvo įsitikinęs, kad šiuose kraštuose augalininkystei optimalus būtų 1 000 ha ūkis, tačiau dabar jau mato, kad tokį plotą vargu ar pavyks pasiekti - net ir ne itin derlinga Vilnijos krašto žemė tampa vis patrauklesnė, norinčiųjų įsigyti arba atsikovoti hektarus iš šabakštynų bei krūmynų atsiranda vis daugiau. Tad perspektyvoje Janas tikisi prisidurti dar bent 100 ha, ir, matyt, plėtra sustos, nes atstumas iki laukų jau būtų neberacionalus.

Jaunojo ūkininko laukai išsibarstę plačiai - nors iš Vilniaus rajono ribų neišlipama, bet dirbama trijose - Nemenčinės, Buivydžių ir Lavoriškių - seniūnijose. Nuo vieno lauko iki kito kartais tenka sukarti ir 50 km. Janas priskaičiuoja apie 170 įvairaus dydžio laukų, kurių didžiausias - 30 ha. Pasak jo, svajones stambinti laukus tenka pamiršti - vietos čia miškingos, javų laukai terpte įsiterpia, bet niekaip nesijungia.

Janas penkerius metus ūkininkavo ekologiškai, bet dabar pasirinko įprastinį ūkininkavimo būdą. „Iš tikrųjų - labai daug biurokratinių reikalavimų, be to, žemės labai nusilpo... Dar penkerius metus taip ūkininkauti praktiškai būtų neįmanoma, kadangi išeikvota visa žemės energija, reikia ją patręšti, atgaivinti", - pasakoja vyras. Vidutinis jo žemių derlingumas yra apie 30 balų. Janas juokauja, kad kai kur labiau verta būtų žvyro karjerą įrengti, nei javus auginti.

Pasirinkus intensyvią ūkininkavimo technologiją pernai pavyko prikulti apie 7 t/ha kviečių, tuo tarpu iš ekologinių laukų byrėdavę 1,5-2 t/ha. Baltarusijos pasienyje išsimėčiusiuose laukuose šiemet stiebėsi vasariniai ir žieminiai kviečiai, žieminiai rapsai, avižos, grikiai ir žirniai.

Kurį laiką ūkyje sėti ir kvietrugiai, tačiau, anot ūkininko, jų atsisakyta įvertinus, kad kvietrugių priežiūra panaši kaip kviečių, derlius - toks pat. Dar atsiranda galimybė panašiems grūdams susimaišyti mašinoje ar sandėlyje, o kaina galiausiai - apie 30 proc. mažesnė nei kviečių.

Nors kultūrų nemažai, Janas neplanuoja siaurinti jų spektro: taip tarsi apsidraudžiama - juk kurie nors grūdai vis tiek bus paklausesni. „Tarkim, pernai dalį kviečių pardavėme labai gera kaina, o dalį visai prastai, kadangi nesėkmingai biržoje užfiksavome kainą. Bet pernai grikių Lenkijoje nebuvo, todėl mums juos gerai nupirko. O šiemet su avižomis gal bus panašiai, mat neblogą kainą suderėjome. Labai tikiuosi, kad ir derlius bus geras", - bevažiuojant dar pro tebenokstančius javus mums kalba ūkininkas ir priduria, kad laukų apžiūrėjimas - vienas iš mėgstamesnių jo užsiėmimų.

Pristigęs žinių, Janas Komaras tariasi ne tik su įmonių konsultantais ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Vilniaus biuro konsultante Teresa Gerdviliene, bet ir su savo tėčiu, kuris iki pat nepriklausomybės atkūrimo šiuose kraštuose dirbo agronomu. „Technologijos tai pasikeitė, juk kolūkio laikais šios žemės duodavo tik po 2-2,5 t/ha, o mes dabar gauname 6-7 t/ha, o iš atskirų laikų - pasitaiko net iki 12 t/ha. Bet tėvukas labai gerai žino agrotechniką - tiek metų dirbęs, tuos laukus pažįsta, žino, kaip gerai įdirbti žemę", - pasakoja Janas.

Geriausias poilsis - garaže

Kai visa šalis atostogauja, ūkininkams pats darbymetis, tačiau ir vėliau, tikina ūkininkas, jam geriausias poilsis čia pat, prie namų. Tačiau su šeima - žmona Jurgita, beveik pustrečių Pijumi ir mažyliu, dar nė metukų neturinčiu Roku - poilsio klausimu randami kompromisai. Nors ir neprieštaraujantis kelionėms su šeima, Janas sakosi puikiai pailsintis ir konstruodamas naujus įrenginius, mašinas ar padargus. Klausantis, su kokiu entuziazmu vyras apie tai pasakoja, abejonių nelieka - jam artimas ne tik grūdų čežėjimas, bet ir metalo skambesys. Potraukis technikai, atrodo, irgi bus prisidėjęs prie mokytojo išviliojimo iš mokyklos.

„Labai mėgstu konstruoti, galiu iki nakties sėdėti, virinti. Hobis tapo darbu. Suskaičiavau, kad daugiau kaip 20 agregatų jau yra savos gamybos. Kai pradėjau ūkininkauti, tuo ir užsiimu iki šiol, - pasakoja Janas rodydamas savos konstrukcijos techniką. - Štai tokią priekabą pasidirbdinti galima maždaug per mėnesį. Tentinė vilkiko platforma buvo per ilga, nupjovėme, pritaisėme jungtį ant tos važiuoklės ir suvirinome viršų, grūdams iškrauti įtaisėme cilindrą. Gali vežti 27 tonas."

Savadarbės technikos rikiuotėje stovi ir volas, krautuvo kaušas, dar kelios priekabos grūdams, priekaba su manipuliatoriumi miškui vežti.

Pristatęs nemenką savadarbės gamybos technikos arsenalą, sandėlyje ūkininkas dar parodo įrenginį, gerokai palengvinusį šios patalpos betonavimą - kaušą-cemento maišyklę, taip pat šiųmečio derliaus premjeros laukiančią savadarbę džiovinimo konstrukciją. Dar ruošiamas ir kultivatorius.

„Mes nebraižome. Išsilavinimo neturime tokio. Pamatavai, ir viskas. Pamatėm, sugalvojom ir padarėm iš karto, suvirinom", - sako Janas, paklaustas, kiek vakarų prabėga prie idėjų virtimo brėžiniais. Tačiau neslepia, kad šitoks hobis leidžia ūkyje ir šiek tiek sutaupyti technikos eilutės išlaidų.

Laviruojama tarp naujo ir seno

Prakalbus apie techniką, J. Komaras sako, kad parke visą laiką reikia ieškoti optimalios pusiausvyros tarp naujos technikos ir senos. „Jei gali sutaisyti, tai sena yra dešimteriopai pigesnė, tad ir tavo grūdų savikaina dešimteriopai mažesnė. Iš kitos pusės, jei nuolat genda ar sutaisyti nebeįmanoma, tai tą ekonomiją gali nubraukti, nes juk darbus reikia daryti. Čia tokios žirklės nuolat ištinka, reikia pataikyti", - patirtimi dalijasi ūkininkas.

Jo technikos parke naujausias, „leistas sau įsigyti", šių metų pradžioje į kiemą įriedėjęs Massey Ferguson traktorius. Perimant ūkį sėkmingai sudalyvavus jaunųjų ūkininkų paramos programoje tuo laiku įsigytas ir Zetor. O visa kita technika - gerokai solidesnio amžiaus. Kita vertus, gana paprastą, ne per daug kompiuterizuotą techniką nėra sudėtinga sutaisyti ir patiems, tad nereikia ieškoti pagalbos.

Ūkyje nuolat dirbantys keturi darbininkai gelbėja ne tik laukuose, bendromis jėgomis tvarkomos ir mašinos. Janas džiaugiasi, kad jam po truputį, bet pavyko rasti gerus darbininkus. „Ir apie techniką supranta, ir negeria, labai darbštūs, sąžiningi žmonės. Visi vieni kitus pažįstame, visi vietiniai", - negaili pagalbininkams gero žodžio ūkininkas.

Kelis kartus rašius projektus ir pretendavus į paramą, skirtą ūkių modernizavimui, vis pritrūkdavo kelių balų. Tad, sako vyras, be paramos sparčiai gausinti ūkį nauja technika yra sudėtinga. Juolab kad ir prioritetai kol kas dėliojami taip, kad daugiausia į ūkio plėtrą investuojama.

Jei šiuo metu pateiktam projektui, kaip anais kartais, nepristigs kelių balų, pirmiausias pirkinys bus sėjamoji, nes dabartinė, nors ir puikiai tarnauja, anot ūkininko, jau morališkai yra pasenusi.

Planuose - savi namai

Beriedant pro labai gražius ar šiek tiek prasčiau atrodančius laukus Janas tikina, kad, jei vėl kas nors pastatytų prieš klasę ir lieptų dar kartą pasirinkti, nedvejodamas rinktųsi žemdirbystę, nes iki šiol dėl savo apsisprendimo nesigailįs. Ir čia pat, lyg apsidrausdamas priduria, kad gyvenimas toks įvairus ir tiek visko nutinka, tad negali žinoti, kas dar laukia...

Bet, anot vyro, apsisprendusieji dirbti žemę visada turėtų prisiminti, kad tai nėra tas darbas, kurį gali dirbti tik dėl finansinės naudos. „Žemės ūkis - taip pat versliukas, tik labai specifinis. Tikram žemdirbiui tai turi būti hobis. Jei ateisi į žemės ūkį tik užsidirbti pinigų, nieko nebus. Čia ilgi procesai: kol išdirbi žemes, kol pasėji, kol gauni derlių, perki techniką, trunka „n" metų. Jei tai nepatinka, žemės ūkis ne tau..." - sako J. Komaras ir priduria, kad, pažvelgus atgal, rinktųsi tą patį kelią, tačiau šią minutę, dabartinėje situacijoje, pradėti ūkininkauti „nuo nulio" nedrįstų. Problema paprasta - kiek daugiau nei prieš šešerius metus laisvų, niekam nereikalingų plotų šiame krašte buvo nemažai, o dabar žemės kaina drastiškai dar nekyla, tačiau stambesni ūkininkai jau pradeda jausti kaimyno pečius.

Kasdien iš sostinės į savo ūkį važinėjęs Janas tik šį pavasarį užvėrė būsto Vilniuje duris ir su visa šeimyna atsikraustė į tėvų namus, arčiau žemės. Juk ir vaikams kaime žymiai geriau. Tad dabar, be visų kitų reikalų bei idėjų, galvoje atkakliai sukasi mintis apie savo namo statybą. „Vieta - didžiausia problema. Atrodo, tiek laukų, tiek žemės, o pasirinkti vietą sudėtinga..." - atsidūsta važiuodamas pažiūrėti javų ir mosteli ranka į netoli kelio seno sodo apsuptą sodybą, nupirktą kartu su žeme. - Gal šičia?"

Kai apžiūrėję laukus sugrįžtame į tėvų sodybos kiemą, Janas su Jurgita juokais skaičiuoja, ar tėtis Janas, ar mažasis Pijus turi daugiau technikos. Abu jaunieji Komarai sutartinai atsako, kad žemės ūkis ir augalininkystė - jų pasirinkimas. O vaikai savo kelią turės rinktis patys. „Negali žinoti... Ilgą kelią turės nueiti, kad suprastų, ką nori veikti. Jauno žmogaus juk nepasodinsi ant žemės. Negali 18-20 metų žmogaus laukuose palikti, o gal jis nori kažką kita veikti", - mano Jurgita ir Janas, patys patyrę, kad kai kurie sprendimai ateina savu laiku...